Būti ar bent jau atrodyti laimingam šiandien yra tapę neginčytina gyvenimo norma ar net mada. Apie laimę svajojame, kalbame, jos siekiame, linkime vienas kitam. Egzistuoja daugybė teorijų, mitų, taisyklių, patarimų apie laimę, tačiau ar dažnai susimąstome, kas iš tiesų daro mus laimingus?

Būtent tokiu kampu į laimės fenomeną žvelgia šio spektaklio kūrėjai, siūlantys ne banalų, o labai individualizuotą ir autentišką požiūrį  į laimės mitą – laimės fenomeną tyrinėti per judesį ir šiuolaikinio šokio kalbą. „Laimės žodynas“ nemoko kaip būti laimingu, o kviečia pasinerti  į  laimės prigimčių sūkurį, kurio pagauti priartėjame prie žmogaus vidinėje realybėje egzistuojančios visatos.

Šokio spektaklio kūrėjai nesiremia konkrečia pjese, nes efemeriško laimės jausmo neįmanoma paversti žodžiais ar įsprausti į visiems priimtiną baigtinę struktūrą. Idėjiniu spektaklio pagrindu tapo daugybės žmonių atsakymai į klausimą, kas jiems asmeniškai yra laimė. Kaip ir kiekviename žodyne, visi atsakymai surikiuoti abėcėlės tvarka – juk kiekviena raidė yra disciplinuota žaidėja. Tik ar mūsų laimės pojūčiai, nuotaikos ir būsenos lengvai pasiduoda tvarkos įsakymui? Ar mes galime savyje surasti mygtuką, kurį paspaudus, išgyventume laimės antplūdį? O gal žmogaus laimė yra miražas, siekiamybė, troškimas? Gal tikroji laimė yra tiesiog galvojimas, svajojimas, ėjimas į laimę?

 Rašytojas, filmininkas Jonas Mekas, paklaustas, kas jam yra  laimė, atsakė, kad tai lėkštė vynuogių, kurių skonis karo pabėgėliui simbolizavo taiką ir gyvenimo pilnatvę. Spektaklio dramaturgė Sondra Simana sako, kad jai laimė buvo galimybė paklausti daugybės žmonių, kas yra laimė ir sulaukti  atvirų bei jaudinančių atsakymų. Kiekvienas apsilankęs spektaklyje šį žodyną gali papildyti ir plėsti, remdamasis asmenine patirtimi.

„Laimės žodyno“ kūrėjai, pasitelkę judesio ir šiuolaikinio šokio kalbą, siūlo labai individualizuotą ir autentišką požiūrį į laimę. Pasak režisierės Agnijos Šeiko, aktoriai kitaip nei tradiciniame spektaklyje, šiame spektaklyje neturi įprasto dramaturginio teksto, jie nevaidina emocijų, o visi  dialogai, santykiai  vyksta per kūno judesį. Aktorių judesiai, plastinis piešinys, originali muzika, spalvingi kostiumai ir sapniška scenografija nukelia į fantasmagorišką laimės įvaizdžių, nuojautų ir būsenų pasaulį, kuris galutines reikšmes įgaus kiekvieno žiūrovo galvoje. Barokinio teatro efektą kuriantis scenovaizdis atspindi iliuzinį mūsų pasąmonėje gyvuojantį laimės paveikslą, kurio lengvumas ir skaidrumas  kontrastuoja su ryškiaspalve kostiumų egzotika. Kiekvienas spektaklio elementas – scenografija, judesys, tekstas, muzika – kuria atskirą daugiaprasmį pasakojimą, kuris žadina prisiminimus ir vaizduotę.

Kuriant „Laimės žodyno“ judesio kompozicijas, kaip inspiracija pasitarnavo legendinio mimo Modrio Tenisono piešti spektaklių eskizai, kuriuos išsaugojo aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis, septintajame dešimtmetyje šokęs Tenisono pantomimos trupėje. Tačiau kuriant spektaklį kiekvieno iš šešiolikos spektaklyje dalyvaujančių aktorių indėlis ir vaidmuo buvo vienodai svarbus bei ypatingas. Išskirtinumo spektakliui suteikia tai, kad jame šoka skirtingų kartų aktoriai – jauniausiai yra 25-eri, vyriausiam - 75-eri. 

“Šiame spektaklyje aktoriaus kūnas yra  lygiavertis dalyvis. Gyvenime mes linkę save kontroliuoti, bet šiame spektaklyje duodame erdvės dalykams tiesiog vykti – tereikia sekti kūną, visiškai juo pasitikėti. Iš to gimsta begalinio judesio pojūtis – niekad nesibaigiančio, pereinančio iš vienos būsenos į kitą. Judesys čia toks pat talpus, kaip ir mūsų sudarytas „Laimės žodynas“, -  sako A. šeiko.

Premjera 2023 m. lapkričio 24 d., 25 d.