Prieš ketverius metus, 2022-aisiais, aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Tautvydas Galkauskas ryžosi grįžti į Šiaulius ir tęsti karjerą nedideliame regiono teatre. Augęs netoli Šiaulių, Meškuičių miestelyje, santūrus, be galo pareigingas ir darbštus jaunas aktorius atvira širdimi priėmė naują teatrinę realybę. Pasirodo, kai profesinis smalsumas ir kūrybinis alkis tampa stipresnis už nežinomybės baimę, atsiveria erdvė netikėtoms galimybėms.

Jau pirmasis vaidmuo Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Man šiandien – Hamletas“, kurį, beje, režisavo buvusi kurso vadovė Ieva Stundžytė, Tautvydui pelnė „Geriausio jaunojo aktoriaus“ apdovanojimą XIII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. O šiais metais Galkauskas išrinktas geriausiu Šiaulių dramos teatro aktoriumi – Tarptautinės teatro dienos proga jam įteikta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už Raimio vaidmenį Eglės Vertelytės spektaklyje „Šok, Edita, šok“ bei darbą dokumentinėje fikcijoje „Anoniminiai šokiai“ (rež. Darius Gumauskas). Kaip ir kiekvienam žmogui, Tautvydui svarbu pripažinimas ir įvertinimas, tačiau sau reiklus aktorius labiau už apdovanojimus vertina galimybę realizuoti save, daryti tai, kas jam išties įdomu. „Noras būti geriausiam yra tarsi liga, žudanti laisvę veikti. Noras viską atlikti gerai mane verčia blogai jaustis, o įsitikinimas, kad privalau būti geriausias, dažnai virsta noru išvis nieko nedaryti. Veikti iš vidinio poreikio, be aiškios priežasties, vien dėl to, kad tai paprasčiausiai įdomu, man ir yra laisvė. Aš noriu eiti šiuo keliu – daryti tik tai, kas man įdomu, sekti paskui tą jausmą ir atsisakyti to, kas nebejaudina“, – sako Tautvydas, pastaruoju metu, be aktorystės, sėkmingai įgyvendinantis ir kitus savo kūrybinius sumanymus.

Kūrybinė Tautvydo prigimtis, poreikis eksperimentuoti, ieškoti netradicinių vaidybos meno formų geriausiai atsiskleidžia jo asmeniniuose projektuose – spektakliuose „How to Swim“ bei „Coffee & Scooters“. Čia jo scenos partneriais tampa ne gyvas žmogus, o tokie kasdieniai objektai kaip akmuo ar nuomojami paspirtukai. Darbas repertuariniame teatre, kuriame statomi įvairaus žanro ir formos spektakliai, jaunam aktoriui suteikia neįkainojamą galimybę tobulėti, ieškoti savito priėjimo prie skirtingos medžiagos ir vaidmenų. Nuo 2022 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Tautvydas sukūrė daugiau nei dešimt vaidmenų. Jo repertuare – ir labiau tradiciniai draminiai vaidmenys, tokie kaip Laertas („Man šiandien – Hamletas“ ne tik V. Šekspyro „Hamleto“ motyvais, rež. Ieva Stundžytė), Adomas (Aleksandro Špilevojaus „Pakeliui“, rež. Aleksandras Špilevojus), Albertas (Virginijos Rimkaitės „Patina“, rež. Eglė Švedkauskaitė), ir spektaklių vaikams personažai Bosas (Volkerio Ludwigo „Bela, Bosas ir Bulis“, rež. Antanas Gluskinas), Braisas (Daivos Čepauskaitės „Nepaprasta Triušio Edvardo kelionė“, rež. Milda Mičiulytė). Tačiau Tautvydas prisipažįsta, kad jam artimiausi ir įdomiausi vaidmenys, kuriuose dominuoja ne tekstinės raiškos priemonės, o tarpdisciplininė raiška (vaidmenys spektakliuose „Found Found Found“, rež. Naubertas Jasinskas; „Laimės žodynas“, režisierė-choreografė Agnija Šeiko; „Anoniminiai šokiai“, rež. Darius Gumauskas). Be žodžių, bet išraiškinga plastika ir judesiu pasižymintį Raimio personažą Tautvydas kuria ir Eglės Vertelytės režisuotame spektaklyje „Šok, Edita, šok“ pagal Rimanto Kmitos pjesę, kuriame jo scenos partnerė – šiais metais „Auksinį scenos kryžių“ už Editos vaidmenį pelniusi aktorė Vaidilė Juozaitytė.

Rodos, Tautvydą iki šiol lydi profesinė sėkmė, neleidžianti abejoti kelio pasirinkimu. Tačiau, kaip ir kiekvienas mąstantis, neabejingas, didelius reikalavimus sau ir kitiems keliantis jaunas žmogus, Tautvydas susiduria su daugybe profesinių iššūkių bei klausimų, kurie šiandien apibrėžia jo teatro suvokimą ir pasaulio matymą.

Apie „įsikūnijimą“ aktorystėje

„Mano kelias į aktorystę prasidėjo nuo komiksų. Tapti aktoriumi nusprendžiau būdamas kokių dešimties metų, kai man į rankas pateko komiksų žurnalas su Donaldu ir kitais herojais. Vienas to žurnalo numeris buvo apie teatrą, jame perkurtos populiarios pjesės su Donaldo komikso personažais. Tuomet pradėjau svajoti, kad būtų smagu namuose virš garažo įkurti savo teatrą. Antras stiprus postūmis įvyko, kai būdamas 14 metų pamačiau Jameso Camerono filmą „Įsikūnijimas“. Prisimenu, labai norėjau būti ta mėlyna būtybė, bet supratau, kad nepavyks. Vienintelė galimybė pasiekti šį tikslą atrodė tapti aktoriumi, kad galėčiau nusifilmuoti kokiam nors panašiame filme.

Mano požiūris į vaidybą nuolat keitėsi ir tebesikeičia. Niekada savęs nelaikiau geru aktoriumi, toks nesijaučiu ir dabar. Žinau, kad yra daug geresnių už mane, dėl to kartais galvoju, ar iš viso verta tai daryti. Jaučiu, kad man neužtenka būti tiesiog aktoriumi, atliekančiu skirtingus vaidmenis, aš net neturiu personažų, kuriuos norėčiau suvaidinti. Nemoku, kaip kartais sako kiti aktoriai, visiškai susitapatinti, save pamiršti ir kalbėti apie man artimas ar išgalvotas problemas, prisidengęs personažu. Sunku paaiškinti, bet aš įsivaizduoju, kad gerai vaidinčiau, jei iš dalies galėčiau būti savimi, jausčiau savo stiprybę. Kiekvienas žmogus yra unikalus, bet vaidindamas, man atrodo, nemoku išlikti savimi. Savimi galiu būti kurdamas visai kitus dalykus, bet ne vaidmenis teatre.“

Apie ieškojimus ir atradimus

„Turiu keistą įprotį, o gal, tiksliau, problemą – visada noriu suvaidinti teisingai, „taip, kaip reikia“. Nors abejoju, ar kas nors žino, kaip tai padaryti, bet iš to persistengimo, man atrodo, aš tiesiog nublankstu, tampu šabloniškas, toks scenoje vaikštantis ir kalbantis pusžmogis. Pamenu, studijų metais esu girdėjęs dėstytojus apie mane sakant: „Su Tautvydu tarsi viskas gerai, bet vis tiek kažkas ne iki galo.“ Kaip dabar suprantu, jiems atrodė, kad aš neatsiveriu kaip asmenybė ar kaip aktorius. Bet ir man studijų metai nebuvo lengvi, ne visi prisiminimai malonūs. Tačiau dabar viskas atrodo kiek kitaip, netgi juokingai. Kita vertus, kai tau 19 ar 20 metų, sunku suprasti, kas iš tikrųjų trikdo. Dabar matau, kad buvo daug nereikalingo streso, susireikšminimo, perdėtos svarbos, kai viskas atrodė gyvybės ir mirties klausimas. Visai kitoks požiūris atsirado teatro meno magistro studijose. Šias studijas pasirinkau kryptingai ir drąsiau pradėjau žiūrėti į savo autorinę kūrybą.

Dabar vaidyba man įdomi tiek, kiek įdomus pats kūrimo procesas, kūrinys plačiąja prasme, kad ir kokios formos jis būtų – teatras, kinas, performansas ir t.t. Jeigu kūrinio idėja man nepriimtina, neužsidegu noru jame dalyvauti ir kažko siekti. Vis dėlto sunkiausia, man atrodo, rasti įdomumą ten, kur jo nėra. Gal kada nors išmoksiu ir to.“

Apie įdomesnius už teatrą objektus

„Aš galiu suprasti sakančius, kad teatras jiems neįdomus. Man įstrigo Wernerio Herzogo žodžiai, kad daug mieliau nei spektaklį jis žiūrėtų „WrestleMania“ (tai svarbiausias profesionalių imtynių renginys, prestižinis šou), nes jo netikrume įžvelgiąs „daugiau nuoširdumo nei tradiciniame teatre“. Kartais aš jaučiuosi panašiai. Mane labiau traukia pati gyvo pasirodymo forma, kai kažkas kažką daro, o kiti žiūri, bet nebūtinai tai turi būti spektaklis. Pats kuriu pasirodymus, nes mane tai jaudina, taip galiu būti nuoširdus, taip aiškiau veikia mano vaizduotė ir galiu pasakyti daugiau negu vaidindamas tradiciniame spektaklyje. Abiejuose savo kurtuose darbuose „How to Swim“ bei „Coffee & Scooters“ vaidinau pats su scenoje esančiais objektais. Pirmajame tai akmuo, o antrajame – keturi nuomojami paspirtukai. Tokį sprendimą iš pradžių lėmė labai praktinis sumetimas, kad viską galėsiu daryti pats, nereikės prie nieko derintis ir įtikinėti, jog tai, ką darau, tikrai vertinga. Dabar jau ir pats tikiu, kad tai, ką darau, iš tikrųjų yra įdomu ir verta dėmesio. O jau trečią savo autorinį kūrinį „Wipe My Ass“ planuoju daryti su didesne komanda ir tikriausiai pats nevaidinsiu, bet objektas spektaklyje išliks, šį kartą tai bus klozetas. Savo darbuose objektui suteikiu asmenybę, nes apsimetinėjimas, kad tai yra žmogus, suteikia įdomių įžvalgų apie save ir kitus žmones. Tai keičia pasaulio matymą ir mąstymą apie jį.

Dar labai domina kinas – tai mane asmeniškai labiausiai veikianti meno forma. Iš kino kūrėjų semiuosi įkvėpimo, kada nors norėčiau išbandyti save kine. Kartais pagalvoju ir apie kompiuterinius žaidimus, kaip apie įdomią kūrybos formą. Kol kas palieku tai ateičiai.“

Apie prakeiksmą kurti

„Viską aplink save matau kaip potencialią kūrybinę medžiagą. Kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, kad ir su kuo bendraučiau, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kaip galiu tai panaudoti kūryboje, ką iš to galėčiau sukurti. Tai lyg prakeiksmas – neįsivaizduoju, ką gyvenime veikčiau, jeigu nekurčiau. Manęs iš esmės daugiau nelabai kas ir domina. Būtent per kūrybą aš pažįstu pasaulį, jaučiu kitus žmones, dėl to viskas, kas susiję su menu, su kūryba, man be galo svarbu. Bet tuo pačiu metu stengiuosi to nesureikšminti. Kartais pagalvoju, ką galėčiau sukurti atsidūręs „tuščioje erdvėje“ ar, tarkim, kalėjime. Ar pavyktų ką nors sukurti ir tokiomis sąlygomis? Koks tai būtų kūrinys?“

Nomeda Šatkauskienė, 7md.lt, 2026-04-20