Ištrauka iš Rima Jūraitė komentaro "Naujosios operos akcija (1): opera-ne-opera", menufaktura.lt 2025-11-07:

Dokumentikos ir fikcijos persidengimu operuoja (nuo žodžio opera) ir „Operomanijos“ kartu su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru prodiusuotas spektaklis „Anoniminiai šokiai“, sukurtas režisieriaus ir dramaturgijos autoriaus Dariaus Gumausko, kompozitoriaus Vytauto Leistrumo, choreografės Erikos Vizbaraitės bei kitų kūrybinės grupės narių, kurį stebėdamas nežinai, kur biografinė tiesa, o kur jau ji pratęsta, pramanyta. „Anoniminiai šokiai“ savo žanru – tai ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis „drama po dramos“, – šiame garso ir judesio spektaklyje fragmentiškai užsimenama apie įvairias priklausomybes ir jų paveiktus gyvenimus.

Dešimt Šiaulių teatro trupės aktorių „Anoniminius šokius“ atlieka kaip komanda, jie visada scenoje ar priescenyje: net jei scenoje veikia tik pora, kiti savo buvimu palaiko vyksmo erdvę, stebi kolegų išpažinimus. It operacinė nušviesta scena, nejaukiai sterili lyg ligoninės priimamojo laukiamasis su registratūra (Viliaus Vilučio šviesos,  Renatos Valčik scenovaizdis) apnuogina ir išviešina visus šiuos „žmones su patirtimi“. Svarbiausia atrodo ne tai, ką jie pasakoja iš kampe pakabinto TV ekrano ar mėgina specialiai nerišliai išartikuliuoti scenoje, nes ne žodinė dramaturgija čia diktuoja vyksmą, – aiškiausiai prabyla jų kūnai, ypač – kolektyvinis kūnas. Anoniminių būsenas, kurios, tiesą sakant, nėra išimtinai būdingos tik į gilias priklausomybes įklimpusiems asmenims, atpažįstame iš apsvaigimus, abstinencijas, obsesijas ar kasdienius egzistencinius nerimus pasakojančių šokių, kuriuos pastiprina tarsi užstrigusių, kartais įkyrių, nejauką kuriančių barokinio spineto, kitų muzikos instrumentų, elektronikos garsų partitūra.

Paveikiausia „Anoniminių šokių“ scena – kone performatyvi ir tuo pat metu labai metaforiška: aktoriai sustoję poromis rituališkai nusivelka švarko ir kelnių kostiumus, jais apsikeičia ir užsivelka porininko drabužius, vėl nusirengia ir tai kartoja jau vis kitais kostiumais: regis, režisierius nori pasakyti „neteisk, neįlindęs į kito kailį“. Spektaklyje neleidžiama užsimiršti, kad tik praeityje priklausomų žmonių nebūna, nes bet kuri priklausomybė (o kiek jų beveik nematomų, ilgai vykstančių nepastebimai ir „nekaltai“: darbas, maistas, kompiuteriniai žaidimai etc) lydi visame gyvenimo kelyje, tad tikriausiai kiekvienas esame vienaip ar kitaip pažymėti, ir jeigu ta „priklausomybės“ žyma nepaslepiamai matytųsi, visi vaikščiotume mėlynomis kreiduotomis nosimis. Spektakliui artėjant pabaigos link scenoje pasirodo kontratenoras Vaidas Bartušas, jis čia, regis, pažįsta visus anoniminius ir po jų išpažinčių apdalija kiekvieną „nuodėmių išrišimu“; jis nužengia ir spektaklio finale kaip į jį inkrustuota nežemiško balso barokinė diva – prabylanti Henryʼio Purcellio semioperos „Karalius Artūras, arba Britų garbė“ Šalčio arija, galbūt simboliškai reziumuojančia anoniminių kilimą iš priklausomybių sąstingio. Spektaklis sudurstytas iš tokių atskirų mizanscenų – gana konkrečių, įsimenamų arba visiškai abstrakčių, sunkiai nuspėjamų. Kad ir kaip vieningai aktoriai visą spektaklį stengėsi ne užvaidinti, o išveikti ir išbūti – būtent Šiaulių dramos teatro aktorių ansambliškumas yra didžiausia šio spektaklio vertybė, tačiau jie pridengia, bet nepaslepia dažnus dramaturgijos trūkius, visus „Anoniminius šokius“ lydėjusį tiek turinio, tiek formos neapibrėžtumą.

Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka, NOA festivalis, 2025.

Skaityti pilną Rimos Jūraitės komentarą https://menufaktura.lt/komentarai/naujosios-operos-akcija-1-opera-ne-opera/