Nuolat būti kūrybiniame procese
Aktorės Monikos Šaltytės kūrybinis portretas
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre jau du dešimtmečius dirbanti Monika Šaltytė yra viena talentingiausių savo kartos aktorių. Šiaulietė, garsios aktorės Faustinos Laurinaitytės ir dailininko Bonaventūro Šalčio dukra, 2001 m. baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje neskubėjo grįžti į gimtąjį miestą. Vis dėlto, baigus magistro studijas, darbo pasiūlymais lyti nepradėjo. Todėl sulaukusi kvietimo vaidinti Jurgą spektaklyje „Baltaragio malūnas“ (rež. Algimantas Pociūnas) Monika sugrįžo į Šiaulius ir pradėjo dirbti teatre, kurį puikiai pažinojo nuo vaikystės. Talentinga, darbšti ir plačiu vaidybos diapazonu apdovanota aktorė Šiauliuose sukūrė daugiau nei keturias dešimtis vaidmenų. „Viena pagrindinių priežasčių, kodėl buvau ir esu Šiaulių dramos teatre, yra ta, kad čia visuomet turėjau daug darbo, skirtingų ir įdomių vaidmenų“, – prisipažįsta aktorė.
Nuo pirmųjų vaidmenų teatre Monika yra sulaukusi įvairiausių įvertinimų: net keturis kartus pelnė Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės apdovanojimą, du kartus buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ (2009 m. už Roksanos vaidmenį spektaklyje „Sirano de Beržerakas“ ir 2018 m. už Mae vaidmenį spektaklyje „Dumblas“). Stebint pastaraisiais metais Šaltytės kurtus vaidmenis tokiuose skirtingo braižo spektakliuose, kaip „Found found found“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Patina“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) ar „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ (rež. Milda Mičiulytė), darosi akivaizdu, kad aktorė yra pasiekusi karjeros viršūnę. Atrodo, nėra vaidmens, kurio ji nesukurtų, nėra medžiagos, kurios neįveiktų, ir režisieriaus, kurio sumanymo neperprastų. Tačiau tik pati Monika žino, kiek jai tai kainuoja. „Man labai patinka mano darbas. Jis įdomus, reikalingas, prasmingas, todėl nesijaučiu atiduodanti energiją, greičiau keičiuosi energija su komanda, o vėliau – su žiūrovais. Jaučiu dėkingumą už tai, kad galiu dalintis. Kadangi esu gana savikritiška, tai ir pilnatvės momentai teatre, kur visada priklausai nuo didelės grupės žmonių darbo, būna itin reti“, – sako aktorė.
Nors pati Monika savo pirmojo Jurgos vaidmens nelaiko itin sėkmingu, vis dėlto jis buvo reikšmingas etapinis darbas – spektaklis „Baltaragio malūnas“ gyvavo scenoje daugiau nei dešimt metų. Tarp kitų svarbiausių aktorės sukurtų vaidmenų – Turandot spektaklyje „Princesė Turandot“ (rež. Aidas Giniotis, 2006), Roksana spektaklyje „Sirano de Beržerakas“ (rež. Pociūnas, 2008), Valentina „Valentinų dienoje“ (rež. Loreta Vaskova, 2010), Anetė Rej spektaklyje „Skerdynių dievas“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2012), Anelė Kepelė „Nebylyje“ (rež. Jonas Vaitkus, 2013), Duonkepio žmona „Duonkepio žmonoje“ (rež. Lebeliūnas, 2013), Blanša Diubua „Geismų tramvajuje“ (rež. Algirdas Latėnas, 2014), Mae „Dumble“ (rež. Aaronas Kahnas, Goda Palekaitė, 2017), Džesika „Skulptūroje“ (rež. Paulius Ignatavičius, 2017), K. spektaklyje „Planeta Ego“ (rež. Nikolas Darnstädtas, 2021), Unė vyresnė spektaklyje „Pakeliui“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2022), vaidmuo kūrinyje „Found Found Found“ (rež. Jasinskas, 2023), Motina „Patinoje“ (rež. Švedkauskaitė, 2023), Katrina „Migloje“ (rež. Špilevojus, 2024), Pelegrina „Nepaprastoje triušio Edvardo kelionėje“ (rež. Mičiulytė, 2024).
Monika – iš tų laimingų aktorių, kurių karjeroje nėra „tuščių“ metų. Kiekvieną sezoną ji sukuria po du tris, dažniausiai pagrindinius, vaidmenis, kaskart stebindama vis kita savo talento spalva. Šią aktorę įdomu stebėti skirtingo žanro ir stilistikos spektakliuose. Gausi sėkmingų vaidmenų paletė visada byloja ne tik apie aktorinį talentą, bet ir apie išskirtinę asmenybę, pasižyminčią įvairialypiu, daugiasluoksniu pasaulio matymu. Tad rašydama apie Moniką visų pirma galvoju ne tik apie aktorinės sėkmės istoriją, bet ir apie aktorystę kaip asmenybės raiškos erdvę, į kurią nukelia pačios Monikos Šaltytės toliau išsakytos mintys.
Apie studijų metus
Tiesą sakant, neplanavau studijuoti aktorystės. Anksti pažinau teatrą iš vidaus. Mano mama aktorė, todėl mačiau, kiek laiko, fizinių ir dvasinių jėgų reikalauja ši profesija, kaip sunku ją derinti su šeimos gyvenimu. Nesijaučiau norinti ir galinti taip aukotis. Rinkausi žurnalistiką, tačiau būdama smalsi kartą užsukau ir į aktorinio konsultacijas Akademijoje. Ten pirmąkart pamačiau Dalią Tamulevičiūtę, tais metais ji rinko kursą. Tai buvo įspūdis, kurį, rodos, ir dabar galiu atgaminti: mokomojo teatro prieblanda, žemas, kimus, šiek tiek baimingai hipnotizuojantis dėstytojos balsas, pasakojamos istorijos, nutylėjimai, užduodami klausimai. Maža pasakyti, kad užkabino. Kadangi stojamieji čia buvo anksčiausiai, pamaniau, kad nieko nenutiks, jei pabandysiu. Per pačius stojamuosius jau niekas turbūt nebemąsto racionaliai, norinčiųjų patekti į laimingų įstojusiųjų sąrašus minia veikia ir atsiranda toks keistas „žūtbūt“ pojūtis. Pamenu, po vienos iš užduočių, gal po eilėraščio skaitymo, dėstytoja liepė nusiimti akinius. Nusiėmiau – ir užklupo į amžinybę ištįsusi akimirka. Stoviu viena scenoje, prožektoriai plieskia į veidą, ir jokios užduoties, tyla... Žodžiu, kažką jie ten pamatė manyje ir aš įstojau. O pradėjusi studijuoti suvokiau, kad čia tas kelias, kuriuo noriu eiti. Studijų kelyje pagrindinė vedlė buvo Tamulevičiūtė. Iš baimės kurį laiką man buvo sunku ją suprasti. Tie klausimai po etiudų rodymo: „Tai kas ten su žmogumi vyksta?“, „Kodėl ji taip padarė?“, „O, vaike, o...“ Paskui po truputėlį ėmiau kažką nujausti, o dabar, rodos, vis geriau ją suprantu. Studijų kelyje buvo įvairių laikotarpių. Ir tokių, kai vis nepataikai ir nepataikai, diena po dienos. Krinti į neviltį, imi abejoti savimi. Bet būdavo ir tokių etiudų, per kuriuos užsikabindavome ir drauge su dėstytoja dirbdavome iki užsimiršimo. Šitos akimirkos nuostabiausios, kaip ilgesys ir siekiamybė jos lydi iki šiol.
Apie tai, ką reiškia būti garsios aktorės dukra
Teatras buvo mano mamos egzistencinė ašis. Ji buvo puiki aktorė, dirbo daug, o kai daug dirbi, kažkuriame etape sukurtas spektaklio pasaulis tampa tikresnis, spalvingesnis, esmingesnis nei tas, kuris prasideda už teatro ribų. Teatre mamai sekėsi kur kas geriau nei asmeniniame gyvenime, todėl ji visa esybe buvo ten. Mano vaikystėje buvo daug ilgesio tam, kas vadinama normalia šeima. Daug vienumos ir savarankiškumo. Mama niekada neatkalbinėjo nuo mano pasirinkimų. Niekada nieko nepatarinėjo. Kartą, pamenu, dar mokykloje, ruošiausi skaitymo konkursui, galvoju, paskaitysiu pasirinktą ištrauką mamai, gal kokią pastabą pasakys. Ji guli lovoje, aš jai skaitau, o į pabaigą pasigirsta toks tylus, švelnus knarkimas... Argi ne puiki pastaba? Skaityti reikia taip, kad žiūrovas neužmigtų. Ir nors ji niekada žodžiais man to nesakė, palaikymą jutau. Neseniai mamos namuose tarp dokumentų radau pluoštą laikraščių straipsnių, spektaklių, kuriuose vaidinau, recenzijų. Pasirodo, ji viską rinko, jai tai buvo svarbu. Mes scenoje prasilenkėme tik keleriais metais, gaila, kad niekada neteko būti partnerėmis kokiame nors spektaklyje. Turėdama laiko pandeminiu laikotarpiu drauge su kompozitoriumi Pauliumi Trijoniu ir operatoriumi Dariumi Ančerevičiumi sukūriau apie savo mamą dokumentinį filmą „Akimirk(sl)inis“.
Apie kūrybą
Ne iš karto supratau, kad nesėkmė – svarbi tobulėjimo sąlyga. Kiekvienas darbas prasideda nuo nežinios, klaidos ir dar didesnės klaidos, kuri gali atvesti į atradimą kažko nauja, o ne įsikibimą to, kas kartą jau buvo pavykę. Iki šiol neturiu universalaus metodo vaidmeniui sukurti. Tikiu, kad kuriant kiekvieną vaidmenį gali praversti viskas, ką sąmoningai ir pasąmoningai esu patyrusi. Todėl aktorius turi nuolat būti jautrus, atviras, turi matyti, girdėti, bandyti suvokti įvairius dalykus ir reiškinius, kad paskui scenoje nebūtų tuščias ir nykus. Nežinau, koks teisingas santykis tarp amato ir talento, bet tikiu, kad smalsumu, darbštumu, valia, kryptingumu galima padaryti daug dalykų. Stengiuosi nemistifikuoti talento, mieliau renkuosi kasdieninių žingsnių kelią talento kryptimi. Labiausiai vertinu tokį repeticijų procesą, kai galiu būti ne atlikėja, o bendrakūrėja, kai režisieriai būna atidūs aktorių ieškojimams ir atradimams, kai vyksta visavertė kūrybinė apykaita. Man labai svarbu, kad manimi pasitikėtų: jei to nejaučiu, tampa sunku nuolat įrodinėti, kad galiu. Kūrybiniame kelyje sutikau visokių režisierių – ir tokių, kai turėjau būti tiksli iki pirštų galiukų, paisyti padiktuoto piešinio, ir nepasiruošusių fatalistų, kai pačiai reikėjo „išplaukti“, ir tokių, kurių vienas sakinys gali padiktuoti visą personažą, ir eksperimentuotojų, kurių ieškojimų procesas įdomesnis už rezultatą. Man priimtini įvairūs būdai, svarbu, kad gimtų gyvas, tikras, žiūrovui reikalingas spektaklis. Taip pat man labai svarbu nuolat būti kūrybiniame procese, gal todėl net ir nedideles pauzes užpildau kitomis veiklomis. Visą laiką po Akademijos baigimo paraleliai užsiimu teatro edukacija, forumo teatru ir kita pedagogine veikla mokyklose, vedu teatro užsiėmimus visoms amžiaus grupėms – nuo pradinukų iki vyresnio amžiaus žmonių. Dar viena man labai svarbi veiklos kryptis – poezija. Kartkartėmis, iš meilės ir susižavėjimo kokiu autoriumi ar autore, parengiu poetinę programą. Drauge su muzikantais Gintu Gascevičiumi, Gintaru Dzidoliku ir Tadu Žukausku esame sukūrę grupę „Trintukas prieš tikrovę“ – garsais ir užkalbėjimais triname vieną realybę ir kuriame naują. Aš įsitikinusi, kad pati esu atsakinga už savo kūrybinį gyvenimą, nekaltinu aplinkos ar aplinkybių.
Apie norą būti kontekste
Spektaklių, filmų, parodų, koncertų lankymas man nėra būdas turiningai praleisti laisvalaikį. Tai būtina mano gyvenimo dalis, būdas pažinti, suvokti, reflektuoti pasaulį. Manau, kad esu gera spektaklių žiūrovė. Jei spektaklis geras, jis lengvai mane pagauna, o jei nevykęs ar, tarkim, tądien nelabai gerai „einasi“, tuomet galvoju apie spektaklį, o ne jį patiriu. Tai irgi įdomu. Ypač retai išeinu iš spektaklio jam nepasibaigus, tokius atvejus suskaičiuočiau gal vienos rankos pirštais. Labai vertinu kiekvieną progą pamatyti kolegų darbus kituose teatruose, nes noriu būti kontekste, man tai ir smalsu, ir svarbu profesine prasme. O frazę „mano laikais tai būdavo Teatras, o dabar...“ gali pasakyti žmogus, kuris jau senokai nebesidomi teatru, todėl ir įstrigo kažkur savo jaunystėje.
Menininkai labai jautrūs ne tik vidiniams, psichologiniams, dvasiniams bendražmogiškiems dalykams. Jie yra puikus visuomenėje vykstančių procesų indikatorius. Gyvename tokiu laiku, kai kiekviena abejingumo diena gali skaudžiai kainuoti ir jau dabar kainuoja. Visi, net maži, žmogaus, piliečio kiekvienos dienos pasirinkimai yra politika. Aš renkuosi turėti poziciją ir įvairiomis protesto formomis ją išreikšti, renkuosi dalyvauti, o ne stebėti. Sau, kultūros bendruomenei, o ir visiems mūsų šalies žmonėms linkiu neabejingumo, pagarbos vienas kitam ir daugiau kritinio mąstymo. Būkime budrūs ir išmintingi. Tegul tai, ką mes sukuriame, būna svarbu ir gyvybiškai reikalinga. Tegul tai mažais žingsneliais augina.