Valstybinio Šiaulių dramos teatro 95-mečio proga rugsėjo 30 d. teatre atidaroma Gerardo Bagdonavičiaus kostiumų eskizų paroda „Iš vaizduotės į sceną...“. Joje bus eksponuojami originalūs 1932–1948 m. dailininko darbai, leidžiantys iš arčiau pažvelgti į ankstyvąjį profesionalaus Šiaulių teatro istorijos etapą ir sceninio personažo kūrimo procesą.

Parodoje pristatomi Gerardo Bagdonavičiaus kostiumų eskizai spektakliams „Teismo klaida“, „Klasta ir meilė“, „Tartiufas“, „Kova be fronto linijos“, kurti XX a. 4–5 dešimtmečiais. Šie kūriniai – ne vien būsimo kostiumo projektai. Tai ir savotiški spektaklio kūrimo dokumentai, išsaugoję dailininko pastabas apie personažus, aktorius, kostiumo detales, o kai kuriais atvejais – ir nuorodas į grimą, perukus, butaforiją ar scenos apšvietimą. Jie leidžia pamatyti kelią nuo pirmosios vizualinės idėjos iki scenoje gimstančio personažo.

Originalia technika kurti eskizai išsiskiria spalvingumu, detalumu ir savitu G. Bagdonavičiaus braižu. Juose atsiskleidžia ne tik kostiumo forma, bet ir personažo charakteris, epocha bei būsimo spektaklio vizualinė stilistika.

Daugelyje darbų įrašyti ne tik personažų, bet ir vaidmenų atlikėjų vardai – tarp jų pirmosios Šiaulių teatro trupės aktoriai Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Juozas Rudzinskas ir kiti to meto teatro aktoriai.

Menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus (1930–2020), apžvelgdamas G. Bagdonavičiaus teatro kūrybą, rašė: „G. Bagdonavičius, kurdamas scenovaizdį, giliai išstudijuoja epochą, įvairiausias jos stiliaus apraiškas. [...] Daugelis eksponuojamų eskizų įdomūs ir kaip dailės kūriniai. Jie atlikti originaliai, dažnai paties G. Bagdonavičiaus atrasta technika, derinant akvarelę, tušą, guašą, pieštukus“.

Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) – viena ryškiausių XX a. Šiaulių kultūros asmenybių: grafikas, scenografas, pedagogas, dailininkas ir vienas lietuvių ekslibriso pradininkų. Nuo 1921 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno ir kūrė Šiauliuose, tapdamas neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi: kūrė scenovaizdžių eskizus ir projektus valstybiniams bei mėgėjų teatrams, vaidintojų grupėms. Šioje parodoje jis pristatomas pirmiausia kaip teatro dailininkas, reikšmingai prisidėjęs prie Šiaulių teatro istorijos ir sceninės kultūros.

Parodoje „Iš vaizduotės į sceną...“ eksponuojamos muziejinės vertybės saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose. Ekspozicija parengta Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui bendradarbiaujant su Šiaulių „Aušros“ muziejumi ir Dailės skyriaus vedėja Jūrate Kaučikaite.

Parodos globėjas – Jonas Nekrašius, knygos „Penzeliukas – Gerardas Bagdonavičius“ autorius.

Iš vaikystės Gerardui Bagdonavičiui (1901-1986) buvo diegiama meilė kinui, teatrui, muzikai, scenos menui. Per Pirmąjį pasaulinį emigracijoje Rusijoje paragavęs aktoriaus duonos ir susipažinęs su kinu, teatru ir scenografija, dailininkas pažadino meilę scenai ir scenografijai. Jis nuo 1921 m. iki gyvenimo pabaigos Šiauliuose kūrė scenovaizdžių eskizus ir projektus valstybės ir mėgėjų teatrams ir vaidintojų grupėms.

Tarpukariu ir vėlesniais metais G. Bagdonavičius išbandė profesionalios scenografo duonos, apipavidalino Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų teatrų spektaklius ir vaidinimus. G. Bagdonavičius prisiminimuose rašo: „Pirmą dekoratyvų objektą – scenos uždangą nutapiau 1920 m. Saratove, Antrojoje sanatorijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, apie 1921 m. realizavau pirmą kartą scenografiją Radviliškyje geležinkeliečių saviveiklos vaidinimui. Pavyko sukurti nė kiek ne menkesnę už gerus profesionalius teatrus. 1923-siais Kaune režisierius A. Sutkus ir dailininkas V. Bičiūnas pavedė man sukurti scenografiją jų privatiniam Tautos teatrui (prie „Vilkolakio“) Vydūno veikalui „Žvaigždžių takai“, kur man pavedė 3 veiksmus apipavidalinti, kas ir buvo realizuota (dekoracijos, kostiumai, butaforija).

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po karo Valstybiniam teatrui Šiauliuose (ir Klaipėdos valstybiniam teatrui) sukūriau apie 15 įvairių scenografijų, o kitiems teatrams virš 150 įvairiems veikalams. O eskizai, foto ir maketai buvo eksponuojami labai įvairiai ir specialiose atskirose parodose ir muziejuose“.

1971 m. gegužės mėnesį Šiaulių dramos teatre buvo surengta G. Bagdonavičiaus teatro dekoracijų – scenovaizdžių ir kostiumų eskizų paroda. Joje buvo eksponuojami dailininko 50 darbų, nuo pirmųjų bandymų iki jo brandžiausių darbų. Menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus (1930-2020), apžvelgdamas šią parodą rašo: „G. Bagdonavičius, kurdamas scenovaizdį, giliai išstudijuoja epochą, įvairiausias jos stiliaus apraiškas. Pagrindine teatro dekoracijos išraiškos priemone laikydamas tapybą, jis, vienok, nevengia ir konstruktyvumo, o šviesos efektus lietuvių teatre pradeda naudoti bene pats pirmasis.

Daugelis eksponuojamų eskizų įdomūs ir kaip savistovūs dailės kūriniai. Jie atlikti originaliai, dažnai paties G. Bagdonavičiaus atrasta technika, derinant akvarelę, tušą, guašą, pieštukus“.

G. Bagdonavičius apie 1980 m. rašydamas autobiografiją sudarė savo scenografijos darbų teatrui ir vaidinimas sąrašą, kuriame pradedant nuo 1920 m. išvardinta arti 100, jo ir kartu su kitais dailininkai sukurti scenos kūriniai Šiaulių, Kauno, Klaipėdos ir kitų miesto teatrams. Tai scenovaizdžiai ir kostiumų eskizai pjesėms ir spektakliams: „Žvaigždžių takai“ (1923), „Aukso širdis“ (1924), „Šarūnas“, „Rytų svečias“, „Ant krašto bedugnės“, „Vytautas kryžiuočių kalėjime“,„Šykštus riteris“, „Kaminkrėtis ir malūnininkas“, „Čigonė paviliojo...“ (1936), Janio Akuraterio pjesei „Sidabro beržynas“ (1928), „Kęstučio mirtis“, Alfredo Heniškės-Klabundo pjesei „X, Y, Z“ (1931), „Izaokas“ (1932), Fridricho Šilerio dramai „Šykštuolis“ (1939, 1945), Tamaros Gabė pjesei „Pelenė“ (1947) „Kova be fronto linijos“ (1948), A. Klionovo pjesei „Mokinė“ (1950), S. Zelnerio ir S. Dimanto pjesei „Dinos kurpaitė“ (1950) A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ (1951), N. Gogolio „Kalėdų naktis“ (1951), spektakliui pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ (1955), Kazio Binkio „Atžalynas“ (1957) ir kt.

Jonas NEKRAŠIUS, knygos „Penzeliukas – Gerardas Bagdonavičius“ autorius

Parodą galima aplankyti Valstybinio Šiaulių dramos teatro II aukšto fojė