Tyrimą, kaip jaučiasi žmogus pateikęs į ligoninės priimamojo laukiamąjį, aktorius ir režisierius Darius Gumauskas pradėjo sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. „Perkošęs savo gyvenimą, atlikęs sąžinės reviziją ir, kaip dabar mėgstama sakyti, auditą, supratau, kad kūrybos jėga ir noras buvo stipresni už bjaurią savijautą ir kaltės jausmą, kuriuos išgyvenau“, – sako režisierius, kartu su Šiaulių dramos teatru festivaliui „Naujosios operos akcija“ parengęs savo naują darbą – dokumentinę fikciją „Anoniminiai šokiai“.

Tai asmeninėmis patirtimis paremtas kūrinys, kurio premjera jau įvyko Šiaulių dramos teatre, o spektakliai suplanuoti lapkričio, gruodžio mėnesį. Vilniuje, NOA festivalyje, bus parodytas spalio 21–22 dienomis „Menų spaustuvėje“, rašoma pranešime žiniasklaidai. Apie kūrybos procesą prieš pasirodymą Vilniuje su D. Gumausku kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

– Kadaise dirbote Šiaulių dramos teatre, dabar su tuo pačiu teatru vėl išgyvenote kūrybos procesą. Ką jums reiškia grįžti?

– Nuorodą apie „Operomanijos“ konkursą atsiuntė kažkuris iš draugų. Sukirbėjo sentimentai, pagalvojau, kad norėčiau. Parašiau nuoširdų laišką, kuriame išdėsčiau savo prisiminimus, pamėginau apžvelgti laiką, kuris buvo anuomet ir yra dabar. Man atrodė prasminga šiuos etapus sujungti, atvirai pakalbėti apie draugystę ir tai, kas draugystę jungia. O jungia ją – bohema.

– Bohema anuomet ir šiandien, matyt, gerokai skiriasi...

– Bet ir tada kalbėjo, kad seniau viskas buvo kitaip! Anuomet tai buvo bohema, o dabar… Į Šiaulius atvykau jaunas, 23 metų vaikinas, teatras mane iškart įsiurbė energija ir gyvenimu. Šiaulių meno ir teatro žvaigždės tada buvo tokio amžiaus, kokio esu aš dabar. Venskus, kuris ir pats vaidino, ir vadovavo teatrui, Sigitas Jakubauskas, Uogintai. Mes vaikščiojome vieni pas kitus į svečius, lankydavome spektaklius, dalyvaudavome vakarėliuose, o iš jų grįždavome paryčiui... Dažnam iš mūsų bohema baigėsi priklausomybe, daugeliui teko pripažinti, kad bohemą reikia baigti. Toks mano charakteris – jei ištinka tam tikra problema, neriu į ją giliai, mėgindamas atsakyti, kas nutiko ir ką toje problemoje galiu rasti sau naudingo, pritaikyti profesijai. Pristatydamas būsimąjį spektaklį, norėjau tyrinėti tai, ką su aktorių trupe gerai žinome. Į mus siejančią bohemą galime žiūrėti gana ironiškai, griebti save negailestingai už gerklės ir nagrinėti problemą iš medicininės pusės.

– Kokia spektaklio stilistika? Kas renkasi ligoninės priimamajame ir apie ką jame mąstoma?

– Laukiamajame renkamės mes. Dalyvaujame spektaklyje, neslėpdami nei vardų, nei pavardžių, nei gimimo metų, nei priklausomybių. Priklausomybių nuo substancijų, nuo dopamino. Laukiamąjį pirmiausia kūriau sau pačiam. Tam, kad galėčiau pasislėpti nuo savo nerimo, kuris kyla, kai galvoju apie gresiantį karą. Vos spėjo įvykti premjera, prasidėjo kultūros protestai dėl kultūros ministerijos, o iš tiesų – dėl pamatinių žmogaus vertybių. Su trupe atsidūrėme sūkuryje, tai paveikė ir spektaklį. Šalies realijos net keletą kartų išmušė iš po kojų pagrindus, kuriuos repeticijose po truputėlį kūrėme, bet iš kitos pusės, juos netgi sutvirtino. Juk nuo pat pradžių norėjome kalbėti apie mūsų savijautą čia ir dabar, apie tai, ką šiandien nelengva užčiuopti šiuolaikiniam teatre. Į Šiaulių dramos teatrą įsiveržėme su trapiomis ir performatyviomis realijomis, kurias mėginome atskleisti.

– Kaip atsidūrei ligoninės priimamajame?

– Perdozavimo trauma. Atvykau savo noru, supratęs, kad pats su alkoholio kiekiu savo organizme negaliu susitvarkyti. Pasipuošiau ir atvažiavau. Paprašęs pagalbos, laukiau jos ilgai, ten buvo kur kas svarbesnių už mane. Kas sulaužyta koja, kas asfalto išdraskytu veidu, kas stipriai perdozavęs narkotinių substancijų. Stebėdamas žmones aplinkui, rimau, vienu metu netgi pagalvojau, ar neverta važiuoti namo? Apie tai mes ir kalbame – pirmasis gijimo žingsnis yra sprendimas atvykti į priimamąjį ir paprašyti pagalbos. Sėdėti laukiamajame, laikyti rankose talonėlį su užrašytu eilės numeriu ir suvokti, kad esi vienas iš daugybės pacientų. Laukiamasis žmones sulygina, esi priverstas pasitikėti paskirstymo punktu ir specialistu, kurio laukei gal penkias valandas. Laukimo būsena mane sudomino: kol lauki, tave lydi neįtikėtinai įdomūs garsai, nutikimai, atmosfera. Ketvirtą ryto patenki tarsi į sapną, tarp kitų tokių pat palaužtų, nelaimingų, liūdnų, sutrikusių, jautrių ir sergančių. Laukiamasis tampa skaistykla, išsigelbėjimo erdve, kuri ramina ir suteikia vilties. Pamiršęs save, pradedi stebėti kitų istorijas, kurios padeda pasidaryti tam tikras išvadas. Kur esi? Ką toliau nori daryti su savo gyvenimu? Ir ne specialistai atsakys į šitą klausimą, tik tu pats.

Buvo Kalėdos, Nauji metai, šventinis laikotarpis, menininko smalsumas mane įveikė, pradėjau rašyti žinutes kompozitoriui Vytautui Leistrumui, kad palatoje pilna neįtikėtinų garsų, ir mes turėsime grįžti kartu. Sausio antrąją išėjęs iš ligoninės, aiškiai žinojau, kad kursiu spektaklį. Nemaniau, kad pavyko atkartoti tai, ką jaučiau, bet to ir nereikia – spektaklis nėra atkuriamoji dokumentika. Atvykus į Šiaulius kartu su V. Leistrumu ir konsultuojančiu dramaturgu Rimantu Ribačiausku kurti spektaklio, daug apie tai kalbėjome.

– Ar spektaklyje esama žodžių?

– Labai nenorėjau jų naudoti, tačiau jie patys atsirado, – keletas nedidelių dialogų, keletas monologų, kurie padeda atsakyti į klausimus, kuriuos patys sau uždavėme šiame spektaklyje. Stengėmės išvengti didaktikos, pamokslų, neėsti savęs dėl praeities, žvelgti į jas tarsi į aruodą, iš kurio galima semtis kūrybinių atradimų.

Repetuodami konsultavomės su gydytojais, priklausomybių specialistais, psichiatrais, toksikologais. Aiškinomės, kaip substancijos veikia kūną, kaip kūnas į jas reaguoja, ir kaip tas patirtis galėtume atkartoti savo darbe. Kolegoms iškart pasakiau, kad nenoriu spektaklyje nei girtų, nei dvokiančių personažų, ieškojome sąmoningo, išlaisvinančio kelio. Tikiuosi, žiūrovas tai pamatys. Choreografė Erika Vizbaraitė mums pagelbėjo sukurti tam tikrą judesio abėcėlę, – Erika turi darbo su įvairiomis žmonių grupėmis patirties. Būtent ji padėjo man sujungti trupę, mobilizuoti.

– Spektaklyje susipina tekstas, muzika, performatyvūs garsai, šokis. Kaip pavyko visa tai sujungti į vieną kūrinį? Ar jums tai naujas žanras?

– Spektaklyje susijungė medicinos ir teatro aplinkos. Man atrodo, jog tai yra didžiausia tarpdisciplininė jungtis. Performanso žanras man nėra naujas. Stiprią injekciją gavau 2011-aisiais Baltijos trienalėje, kur penkias savaites kasdien vis su kitu režisieriumi atlikdavau naują performansą. Kurdamas šį performansą, visais būdais vengiau žurnalistinio išpažinties žanro, ieškojau, kas mus varge ir džiaugsme jungia su Šiaulių dramos teatru.

– Ar šiandien neišgyvenate jausmo, kad visas kultūros laukas yra atsidūręs laukiamajame?

– Nuo pat pradžių maniau, kad pasirinkau teisingą ir trapią laukiamojo būklę. Laukiamasis yra tam tikras mūsų visuomenės atspindys. Išgyvename nerimą, į kurią pusę pasuks ne tik kultūra, bet ir mūsų valstybė. Ar ją sugebės perimti radikalios populistinės jėgos, ar išlaikysim savastį, kurią puoselėjome pastaruosius 35-erius metus. Mūsų šalis nedidelė, mūsų kultūra neįtikėtinu greičiu vystėsi ir augo. Ji ryškiai įskriejo į tarptautinę rinką, meno ir kultūros lauką, esame matomi, vertinami, mūsų nuomonė svarbi. Šiuo metu stipriai ir iš naujo peržiūrime savo vertybes – ką reiškia, kai atsiduriame ant ribos, kai galime viską prarasti. Turime iš naujo įrodyti, kad tai, ką kūrėme, yra kažko verta, turime išsaugoti vertybes ir galvoti, kas nutiktų karo atveju.

Delfi.lt | 2025-10-21