Jau kurį laiką miestą siaubia padegėjai. Apsimetę prekeiviais, jie patenka į namus, įsikuria palėpėje ir netrukus tuos namus padega. Tokia nevaldoma situacija mieste ypač siutina turtingą verslininką poną Bydermaną. Savo prabangių namų svetainėje rūkydamas cigarą ir gurkšnodamas raudoną vyną,  jis garsiai piktinasi laikraštyje perskaitytu pranešimu apie dar vieną padegimą, kurio istorija panaši į ankstesnę kaip du vandens lašai: geraširdis prekeivis vėl įsikuria palėpėje ir sukelia gaisrą. Bydermanas niršta dėl tokio žmonių lengvabūdiškumo ir pareiškia, kad sugautus padegėjus „reikia iškart pakarti“. Kaip tik tą akimirką tarnaitė praneša, kad atvykęs prekeivis nekantrauja pasimatyti su ponu Bydermanu. Benamiu imtynininku pavarde Šmicas prisistatęs nepažįstamasis, gražbyliaudamas ir apeliuodamas į verslininko žmoniškumą, įtikina Bydermaną bent vienai nakčiai priglausti atvykėlį... Nuo to momento veiksmas įsisuka nevaldomai didėjančiu greičiu. Bydermanui ir jo žmonai Babetei net nespėjus susivokti, jų namuose įsikuria antrasis „svečias“, palėpė prisipildo benzino statinių, o atvykėliai net nebeslepia esantys padegėjai. Bet Bydermanas iki paskutinės akimirkos tai neigia ir nenori matyti to, kas iš tikrųjų jo namuose vyksta. Bydermano rankose degtukai... Ar jam pavyks lemiamu momentu sustabdyti tai, kas jo paties pagalba padaryta? Kokios priežastys verčia mus elgtis taip, kad tampame savo žlugimo bendrininkais?

Garsaus šveicarų dramaturgo, rašytojo Makso Frišo (Max Frisch) pjesė „Bydermanas ir padegėjai“ (1958) priskiriama absurdo pjesių kategorijai. Iki šiol aktualumo neprarandanti pjesė, prisidengusi komedijos formatu, pasakoja apie esminį konfliktą tarp saugumo ir laisvės, kelia teisingumo, inteligentijos atsakomybės problemas, kritikuoja visuomenės elgsenos modelius. Šis XX a. klasika tapęs kūrinys kviečia permąstyti, keik mažai reikšmės turi mūsų pastangos gyventi kokybišką gyvenimą, kai kiti nori, kad jo neturėtume. Pasak spektaklio režisieriaus Gildo Aleksos, dabartinio europiečio sąmonėje ši pjesė iššaukia esminį ir ilgai atidėliotą naratyvą, apimantį įsitikinimą, kad nelaimės atsitinka kitiems, kažkur kitur, kai tuo tarpu didžiausias kenkėjas yra čia pat „palėpėje” ar “už durų“. Šis nuolatinis kolektyviai patiriamas neigimas, būdingas Lietuvai ir Vakarų visuomenei, labai primena bydermaniškas pastangas meluoti pačiam sau ir neskirstyti visko tik į „juoda-balta“.

Bydermano vardas yra žaismingas vokiško žodžio “bieder” (vertingas, sąžiningas) ir “Mann” (žmogus) junginys. Bendresne prasme jis apibūdina patiklaus, lengvai manipuliuojamo eilinio žmogaus mąstysenos tipą, kai paviršutiniškos vertybės, prisirišimas prie patogaus gyvenimo nustelbia racionalų protą.

M. Frišo dramaturgiją galima apibūdinti kaip intelektualinės fantazijos teatrą, tad spektaklis statomas ant komiško ir žaismingo pagrindo, kuriame pinasi šiuolaikinio cirko, akrobatikos, fizinės komedijos (slapstick), absurdo ir magiškų triukų elementai. 

Gildas Aleksa: „Šį spektaklį galima žiūrėti kaip komediją apie prie komfortiško gyvenimo patogumų pripratusį vidutinį žmogų, kuris nenori tikėti, jog jam gresia pavojus arba kaip dramatišką istoriją apie mūsų įgūdžių ką nors pakeisti savo likime trūkumą, arba  kaip vis absurdėjančio gyvenimo proceso atspaudą, kaip krikščionišką moralitė apie atpildą už blogus darbus arba kaip esė apie tai, kiek daug savo laisvės (ne)norime atiduoti, kad būtume saugesni“.

Premjera: 2024-03-16

© 1958, Suhrkamp Verlag AG, Berlin

Recenzijos:

• "Nesinori būti Bydermanais". DOVILĖ JADZEVIČIŪTĖ, 2024 03 23, menufaktura.lt
• "Ponas Flagmanas ir jo problemos". GRETA VILNELĖ, 2024-04-29, 7md.lt

Publikacijos:

Finansuoja: